Kaip maišyti spalvas?

Atėjusiam rudeniui, spalvinančiam medžius ir laukus, problemų dėl spalvų derinimo ir parinkimo turbūt nekilo. Gamta visada suranda tinkamiausius atspalvius, tačiau mums kartais iškyla abejonių, net ir renkantis drabužius ar aksesuarus. Spalvos dar aktualesnės tuos aksesuarus kuriančioms, o ypač piešiančioms ar tapančioms auksarankėms. Kai kurios iš mūsų atrodo tiesiog apdovanotos spalvų pajautimu, bet to mus gali išmokyti ir spalvų teorija.

Pagrindinės spalvų savybės

Pirmiausia svarbu žinoti pagrindines spalvą apibūdinančias savybes: atspalvis, tonas ir ryškumas.
Atspalvis yra pagrindinis dalykas, apibūdinant spalvą: pirmiausia atskiriame, ar tai yra raudona, žalia, mėlyna, ar gelsvai žalia, rausvai violetinė spalva.
Tonas apibūdina spalvos šviesumą ar tamsumą, kitaip tariant, baltos arba juodos kiekį spalvoje.
Ryškumas, arba kitaip intensyvumas, nurodo spalvos santykį su to paties tono pilka, – ar spalva yra gryna, intensyvi, ar turi savyje pilkumo.
Kai pamatome ar įsivaizduojame spalvą, kurią norėtume atvaizduoti, pirmiausia turime sau įvardyti, koks tai atspalvis, koks jos tonas – ar tai pašviesinta ar patamsinta spalva bei ar ta spalva ryški ar prislopinta. Nuo to ir priklausys, kaip maišysime dažus.

Pats svarbiausias spalvų teorijos modelis yra spalvų ratas. Geltona, raudona ir mėlyna yra pagrindinės spalvos, šių spalvų negalime išgauti maišydami kitas. Teoriškai visoms spalvoms išgauti užtektų trijų pagrindinių spalvų – ciano mėlynos, rožinės raudonos, geltonos bei juodos ir baltos – spausdintuvai veikia būtent tokiu principu.

Tačiau tapytojams ir piešėjams tenka nusivilti, nes nėra atrasti dailininkams naudoti tinkami šių spalvų pigmentai, todėl praktikoje, norint išgauti norimus atspalvius, prireikia ir daugiau dažų spalvų. Geltoni pigmentai yra arti teorinės geltonos, daugiau problemų iškyla ieškant pagrindinės raudonos, o mėlynos, kuri tiktų visiems atspalviams išgauti, teigiama, netgi visai neįmanoma rasti.
Pateiktame spalvų rate matome dvylika spalvų. Be trijų pagrindinių, jį sudaro trys antrinės spalvos: oranžinė, violetinė ir žalia. Papildomai dar išskiriame šešias tretines spalvas: geltonai oranžinę, raudonai oranžinę, mėlynai violetinę ir t.t. Žinoma, galima išskirti dar daugiau atspalvių, tačiau populiariausias yra dvylikos spalvų ratas.

Priešingose rato pusėse esančios spalvos vadinamos papildomosiomis spalvomis, tai yra pvz. raudona ir žalia, geltona ir violetinė, gelsvai žalia ir rausva violetinė ir pan. Papildomosios spalvos, atsidūrusios greta, sukuria ryškiausią kontrastą, o sumaišytos viena kitą nuslopina, pvz, jeigu norime prislopinti geltoną, į ją turėtume įmaišyti grynos violetinės; jeigu norime ne tokios intensyvios mėlynos, įmaišykime šiek tiek oranžinės, ir pan. Iš to paties galėtume išvesti taisyklę, kad pavyzdžiui, jeigu norime išlaikyti ryškias spalvas, esančias spalvų rate, negalime maišyti daugiau negu dviejų pagrindinių spalvų. Ne visada sumaišius ryškias spalvas gausime taip pat ryškias, pvz. jeigu sumaišysime ryškiai rožinę su elektrine žalia, negausime ryškios spalvos, kadangi rožinė yra šviesi raudona, o žalia – geltonos ir mėlynos mišinys, todėl jas maišydami, sujungsime visas tris pagrindines spalvas bei baltą ir gausime pilkšvą atspalvį.

Atrodytų, kad šviesindami spalvą, visada į ją įmaišome baltos, o tamsindami juodos. Vis dėlto, įmaišant baltos, spalva ne tik šviesėja, bet darosi ir šaltesnė, tampa pasteline spalva, todėl pavyzdžiui, norint šiek tiek pašviesinti rudą, raudoną ar oranžinę, neprarandant spalvos gyvumo, geriau įmaišyti geltonos, o piešiant ant balto pagrindo, užtenka ir praskiesti dažus vandeniu. Panašios problemos kyla ir tamsinant naudojant juodą – kartais spalva šiek tiek „užmurzinama“, tampa papilkėjusi. Todėl lygiai taip pat, tamsinant, pavyzdžiui, geltoną ar raudoną, geriau įmaišyti rudos, į žydrą ar violetinę – mėlynos.
Dar viena nedidelė taisyklė: maišant pastelines spalvas visada geriau pradėti nuo baltos ir į ją įmaišyti po nedidelį kiekį reikiamų spalvų, kadangi, pradėjus atvirkščiai, dažniausiai tenka išnaudoti daugiau balto dažo, kol pasiekiamas norimas šviesumas.

Atrodytų, spalvų rate nėra daugelio spalvų, pavyzdžiui šviesiai rusvos, tačiau, tai yra tiesiog pilkšva šviesiai oranžinė, jos gavimo procesas atrodytų taip: sumaišome geltoną su raudona, įmaišome baltos, ir galiausiai šiek tiek melsvos violetinės, kuri yra papildomoji spalva gelsvai oranžinei. Atitinkamai įsivaizduokime blankią alyvuogių žalią: sumaišome geltoną su mažesniu kiekiu mėlynos, įmaišome truputėlį baltos ir truputėlį rausvos violetinės, kad nugesintume ryškų atspalvį.

Taigi, iš pagrindinių spalvų, maišydami pagal taisykles, ir parinkdami tinkamą dažų santykį, gausime norimą atspalvį, bet jis gali būti pilkšvesnis negu norėtųsi, kadangi realūs pigmentai neatitinka idealių spalvų. Todėl realybėje, pavyzdžiui, dažnai negausime tokios ryškios oranžinės, maišydami raudoną su geltona, kaip iš pagaminto oranžinio pigmento dažo. Vis dėlto nors kiekvienų gaminamų dažų atspalvių pasirinkimas yra didelis, kad ir kiek jų būtų, jie niekada visiškai neatitinka realybėje matomų, įsivaizduojamų ir norimų perteikti spalvų, tuo labiau, nesinori visuose darbuose matyti tik tuos pačius penkiolika ar dvidešimt atspalvių, kurie sudaro dažų gamintojo spalvų paletę. Norint sėkmingai tapyti būtina išmokti pastebėti spalvų įvairovę bei suprasti spalvų ryšius tarpusavyje ir jų maišymo principus.